Aldonos kelionės: motociklu – atgal į Aukštaitiją

Motociklą, kuriam „atliksiu“ „ test ride“ pasiimu Kaune, „Motorider“ salone. Apie „Motorider“ komandą aš galiu atsiliepti tik labai gerai arba puikiai ne tik dėl to, kad jie man suteikia motociklų, kai prireikia, bet nes ši kompanija visomis prasmėmis remia kilnias akcijas. Šįmet jie net padovanojo motociklą vienuoliui, kurį sutiko „1000 vilties kilometrų“ renginyje! Jie rėmė ir motociklininkų ir neregių akciją MANE VEŽA, kurią organizavau penkerius metus.

Na, o mano kelionės puikiai išbando motociklus, nes keliauju ten, kur traukia širdis. Asfaltas – ne riba, jo pabaiga tik reiškia „pagaliau nulipau“ ant žemės, ant tikrojo grunto, arčiau gamtos šerdies. Todėl šį kartą važiuosiu su nauju CFMOTO kūriniu – 700CL-X Adventure. Deklaruojama, kad jis tinka „nulipti“, taigi gali pretenduoti ir į filmo pagrindinį aktorių.

Tad šį kartą – per Žolines – lėkėme į Aukštaitiją. Kai keliavau per Lietuvą liepos mėnesį, Aukštaitijai pritrūko laiko – taigi dabar atsigriebsiu su kaupu ežerų, kalvų ir miškų karalystėje. Žinoma, miegant po atviru dangumi, ir maudantis ežeruose tiek daug kartų, kiek tik įmanoma.

O Aukštaitija, pasirodo, atima žadą! Aš kiekvieną kartą tai pamirštu! Bet gal ir gerai – nes kiekvieną kartą ją iš naujo įsimyliu. Tiek ežerų, kad, atrodo, keliukai tarp jų vos telpa. Tiek kalvų, kad nepabosta per jas ir aplink jas sukti ratus. Ir vėl pagaunu save galvojant – ar tikrai ji visada yra čia, ne tik tada, kai štai, atvažiuoju? Nejaugi toks grožis, tokia ramybė, tokia realybė čia esti visada?

Pirmąją dieną lekiant per laukus jau jauti – tai rugpjūtis, net jeigu mane kažkas išimtų iš laiko ir lieptų nustatyti, kada aš dabar esu. Jau kvepia nupjautų laukų, ražienų kvapas. Jau nubėga virpulys, nes šaltukas atneša tik 10 laipsnių šilumos naktį. Miškuose justi vėsuma ir drėgmė, o pirmoje stovyklavietėje klykauja besibūriuojančios gervės. Kur ne kur jau ruduoja lapai, bet dar griežia ir vasaros šaukliai svirpliai.

Vėsią naktį išlindus iš palapinės aš net išsižioju iš nuostabos – štai ką mes, miestiečiai, praradome. Žvaigždes! Negalėjau nuo dangaus atitraukti akių, koks jis buvo ryškus, kokias istorijas jis man pradėjo pasakoti… Šias įstabias naktis dar labiau prisiminsiu jau po kelionės, grįžusi į miestą, kur atrodė, net asfaltas lydėsi po kojomis, it smala garavo, nes atėjo +35 laipsnių karščio dienos. Ir kaip mieste visi „commutina“ (angl. „commute“)! Ne keliauja, bet siekia kuo greičiau pasiekti tikslus iš A į B!

Kitą dieną įstabiausia buvo aplankyti, lėkti per net keturis parkus – Aukštaitijos, Labanoro, Gražutės, ir apsistoti Sartų. Aplankėme atsinaujinusį Antazavės dvarą, nuostabu buvo vingiuoti labai jaukiu Zarasai – Stelmužė žalčiuku, pamojavau ir Latvijai. Kaskart nustebina ir galinga Salako bažnyčia, nudžiugino ir Dusetų pakrantė.

Tiesa, šiandien aplankau ir savo močiutės Aldonos tėviškę – Jakunčius. Čia vis dar stovi sodyba, kuri buvo ir mokykla, vadovaujama mano prosenelio. Įdomu, ką Aldona Balsevičienė pasakytų pamačiusi anūkę ant motociklo… Bet turbūt nenustebtų, nes ji buvo kieta – Vilniaus Žirmūnų mokyklos direktorė!

O tada ir Visagino miestas, tiksliau – jis atrodo kaip didmiesčio prieigos! Gatvės su skiriamosiomis juostomis, apželdintomis gėlynais, žiedai beveik kaip Vilniuje, o sankryžų platumas! Tada Ignalina ir nurimusi atominė elektrinė bei mažutės ir žmonių apgultos Palūšės fenomenas. Stabtelime paveldo Labanore – čia ir vienas gražiausių gėlių darželių Lietuvoje. Negaliu neaplankyti ir visų pakeliui sutiktų medinių bažnytėlių.

Nors motociklo formos ir techninės savybės išduoda, jog tai itin sportiškas modelis, gamintojai jame sumontavo funkcijų, pasitarnausiančių kasdienėse kelionėse motociklu. Priekyje sumontuotas penkių colių skersmens spalvotas ekranas, kuriame galima reguliuoti įvairias motociklo funkcijas, stebėti jo parametrus ar važiavimo statistiką bei matyti navigacijos nuorodas. Šalia ekrano sumontuotos USB jungtys telefono ar kito įrenginio kovimui.

Papildomai motociklą galima komplektuoti su „T-BOX“ sistema, leidžiančia atlikti pagrindinių mazgų diagnostiką nuotoliniu būdu, naudojant išmaniojo telefono programėlę. Taip pat, dėka šios sistemos, telefone bus galima matyti visų kelionių statistiką bei nubrėžtu maršrutu, važiavimo greičiu ir kitais duomenimis. Laikantiems motociklą viešose vietose, tai leis jaustis ramiau dėl į telefoną ateinančių pranešimų, jeigu motociklas buvo pajudintas.

Po tiek įspūdžių galvoje viskas susipainioja. Bet ir gerai. Nes tokia yra Aukštaitija. Ji vienu užsėdimu ant motociklo lengvai pasiekiama, bet tiesiog perlėkti jos neįmanoma. Čia norisi užtrukti. Gal dėl to tarp Ladakalnio, Ginučių ir Salų per akmenis, smėlį, išgraužtas provėžas, vingiuotus keliukus ir miškus ieškojome čiobrelių! Nes kaip be jų – kelionėse stengiuosi gerti čia ir dabar nuskintą arbatą. Net jeigu saulės atokaitoje čirškina saulė, verta buvo dėl jų grūstis tokiais keliais. Taip išbandomas ir motsas – smėlyje jis kontroliuojamas. Nors nori skersuoti, bet pasukus gazą – susivaldo ir važiuoja kaip gražutis. Vėliau tokiais keliais ieškome ir ežero atsigaivinti.

Beje, prie Asavo ežero netoli Salako man vėl įkanda širšė – šį kartą į liežuvį! O jos piktos šįmet, gerai, kad apsieinu tik ištinimu ir skausmu.

Nors atmintis susipainiojo nuo įspūdžių – tai buvo, sakyčiau, labai švelni kelionė: šildė puikus oras, nesukome daug kilometrų (nors per 5 dienas, kiek turėjau šį motociklą, vistiek surinkau apie 1000), daug stojome grožėtis. O ir neturėjau ko prikišti motociklui! Net labai ieškant priekabių, supratau, kad jis visiškai viską ir su malonumu padarė ko prašiau. Visur pravažiavo ir teikė malonumą. Tik paskutinę dieną grįždama į Kauną pradėjau kabinėtis prie smulkmenų…

O smulkmenų galime atrasti visada. Visų pirma, keistai jungiasi posūkiai – neįprastas mygtukas, nes jis nepasispaudžia, tereikia tik priliesti ir posūkiai jau veikia. Antra, tik atsistojus ant pakojų miške palėkti sportiniu režimu per šaknis ir duobes – pajauti, kad vairas yra per žemas. Tenka kulnus paspausti žemyn ir kiek palinkti per juosmenį – o tai vargintų važiuojant ilgai. Taip pat reikia platesnės pastatymo kojelės, nes reikėjo ieškoti akmenų, šakų ir panašaus pagrindo pastatyti motociklą minkštame grunte.
Beje, kartais vėluoja prietaisų skydelis – ypač parodyti, kad N dabar yra visgi antra pavara. Bet man, įpratusiai ir prie JAWA, ir prie senutės Honda CB, tai yra tokia baika. Neieškau komforto, kur man jis nebūtinas.

O štai pakaba ir padangos! Jos būtinos! Ir jos buvo tobulos! Tai „Pirelli Scorpion Rally STR“ modelis – deklaruojamas kaip „visų paviršių“ padangos. Nesu mechanikė, tad nepasakysiu detalių, bet praktiškai patikrinau, kad „specialiai platinta padanga ir jos raštas, kad padidintų sukibimą važiuojant bekele, tuo pačiu neprarandant manevringumo važiuojant keliu“ yra tiesa! Pakaba irgi yra tiesa!

Žinoma, „Adventure“ turi ir kitų reikalingų privalumų: tai ir praslystančios sankabos sistema, kuri padeda sumažina galinių ratų blokavimą, kai perjungiama žemesnė pavara ar padeda sklandžiau įsibėgėti. LED žibintuose naudojama savaime prisitaikanti sistema, kuri automatiškai įjungia arba išjungia žibintus atsižvelgiant į aplinkos apšvietimą. Posūkio signalai automatiškai išsijungia atlikus manevrą. Na, o neo-retro stiliaus apvalus priekinis ir galinis žibintai demonstruoja „700CL-X” serijos stilių – tokių motociklų jau yra trys versijos.

Motsas varomas skysčiu aušinamu, dviejų cilindrų, keturtakčiu, 693cc, 52 kW galios varikliu. Bet mane turbūt labiausiai nustebino greičio palaikymo sistema ir ABS sistema net offroad režimu. Gerai, kad ABS galima išsijungti, nes kai galinis ratas žvyruose neslysta – neįprasta. O tokios „smulkmenos“ kaip USB krovimo jungtis, daiktadėžės ir apsauginis stiklas nuo vėjo – jau motociklininko keliautojo būtinybė.

Na, o dizainą palieku tarpine stotele tarp minusų ir privalumų. Sutinku, kad „Aurora Blue“ melsvos matinės spalvos kuro bakas ir šoninės apdailos, aukso spalvos šakės ir duslintuvo kelnės/ rankovė suteikia šiam motociklui elegancijos, ir nors mane labai paperka pakeltas priekinis purvasargis ir tas sexy užpakaliukas, visgi duslintuvas ir bako perskyrimas pusiau nėra šio dizaino „perliukai“. CFMOTO dar turi kur pasistiebti ieškodami savito braižo, vizualumo.

Taip pat, dar vienas dalykas, kurio gali pritrūkti yra… istorija. CFMOTO moto techniką gamina nuo 1992 metų, bet kaip motociklų gamintojui tai nėra daug lyginant su grandais.

Ir vis dėlto… Nors „700CL-X Adventure“ nėra tobulas variantas, čia apie save man primena jo didenybė Nuotykis. Ir aš turiu prisipažinti: toks kainos ir kokybės santykis mane pakerėjo ir pradėjau svarstyti, o kodėl gi ne? Juk man reikia motociklo, kuris atlaikytų visus mano sumanymus. Kuris gerai trauktų asfaltais tiesiąja, bet lįstų į visokius klampynus ir brūzgynus vardan čiobrelių.
Tad štai kur klausimas – ar kursiu savo istoriją su šiuo motociklu? Ar važiuosime drauge ieškoti žvaigždžių?