47 valandos kelyje, šeši skrydžiai dėl vieno motociklo. Pakvaišęs dėl ratų?

Įprastai prieš keliones būnu ramus, tačiau prieš šią manęs neapleido nežinios jaudulys. Azijoje aš dar niekada nebuvau ir nors girdėjau labai daug pačių geriausių istorijų iš draugų, kol pats nepažinau – kažkaip neramu. Gerk vandenį tik iš butelio, dezinfekuok rankas, nevaikščiok tamsiomis gatvėmis (šitas galioja visame pasaulyje) ir panašios taisyklės mirgėjo internete. Prisiskaitęs norėjau mažiau galvoti ir greičiau nuvykti. Vietoj ir matysim kas kaip.

Kelias iki Filipinų buvo pakankamai greitas: trys valandos iki Stambulo, trys valandos oro uoste su turkiška arbatėle ir vienuolika valandų iki Manilos, per kurias net pavyko nusnausti. Lietuvos laiku Filipinų sostinėje buvau vidurdienį, bet ten jau buvo tamsu – viešbutyje atsidūriau apie 19 valandą vakare, kai organizmas galvojo, kad dar tik pietūs. Įprastai nejaučiu jet lago, bet ir kelionių kryptis įprastai būna kita. Į Vakarus organizmui keliauti lengviau.

Viena naktis chaotiškoje sostinėje su laidų ryšuliais ant stulpų, gatvėmis, kuriose už kelių eismo taisykles yra svarbiau drąsa ir kūrybinis erdvinis mąstymas bei itin draugiškais žmonėmis, kurių ten sutikau vos kelis. Naktį praleidau dangoraižių kvartale Makati ir jau pirmą vakarą supratau, kad per tiek laiko, kiek čia būsiu, Azijos aš nepažinsiu. Ištiko lengvas kultūrinis šokas. Geras jausmas.

Kitą dieną popiet turėjau skrydį į El Nido salą, kur ir laukė „CFMOTO 450MT“ pasaulinė premjera. Pusryčius, žinoma, pramiegojau, bet turėjau dar valandėlę apeiti tas pačias gatves dieną. Mintis ta pati – šitai kultūrai pažinti reikia daugiau laiko. Na, bet aš čia ne tiek kultūrai, kiek motociklui, o taip pat ir El Nido salai. Apie ją jau spėjau prisiskaityti pačių geriausių atsiliepimų.

Už valandos aš jau pačiame mažiausiame ir pačiame mieliausiame oro uoste, kuriame teko būti. Viename pakilimo tako gale žydras vanduo, kitame – džiunglės. Karšta, drėgna ir jau pirmomis minutėmis supratau, kodėl žmonės taip myli tokias vietas kaip ši, kaip Bali ar kaip bet kuri kita sala tame pasaulio krašte. Iki viešbučio, esančio paplūdimyje, vos trys minutės golfo mašinėle./p>

Tiesa, iki šiol buvęs vienas, jau oro uoste susipažinau su dviem žurnalistais iš Didžiosios Britanijos, o viešbutyje susitikau su žmonėmis iš viso pasaulio, su kuriais jau bendravome kituose motociklų pristatymuose. Motociklų bendruomenėje visada jautiesi lyg namie. Ir namai artėjančioms dviem dienom buvo rojaus kampelis.

Vakare, po palmėmis ir žvaigždėtu dangumi, buvo pristatytas naujasis 450MT ir po neilgos vakarienės grįžau į kambarį. Reikėjo pasiruošti rytojui – šimtui kilometrų keliais ir bekelėmis po El Nido salą. Neslėpsiu, čia buvo dar vienas jaudulio šaltinis, nes mano patirtis motociklu bekelėje labai ribota, o kokio lygio bekelė čia manęs laukia nežinojau.

Miego vos keturios valandos – jet lagas dar veikia. Gerai, kad bent pusryčiai šį kartą normalūs. Aštuntą ryte visi renkamės brifingui. Viso šioje premjeroje buvo apie keturiasdešimt žurnalistų ir influencerių, suskirstytų į keturias grupes. Aš, kartu su dviem estais ir septyniais amerikiečiais, priklausiau ketvirtajai ir gavau #46 numerį. Priėjo vienas iš trijų mūsų grupės instruktorių ir sako: „O, būsi mūsų daktaras!“. Nesupratau. Apie tai, kad dirbu farmacijos įmonėje, irgi niekaip negalėjo žinoti. Na, ir vis tiek toli gražu ne daktaras. O jis sako „Valentino Rossi number! The Doctor!“.

Leidžiamės į kelią. Kaip visada tokiuose renginiuose priekyje ir gale važiuoja lydintys, aš kažkur prie galo. Taip man labiausiai patinka, mažiau spaudimo iš nugaros, daugiau galimybių pasižvalgyti. Pirmi metrai veda neįtikėtinu mažu ir jaukiu keliuku – medinis takas, nutiestas džiunglėse, kelių metrų aukštyje. Panašiai, kaip Anykščių Lajų take, gal tik žemiau. Paskui išsukam į tikrą kelią. Grįsti keliai čia visur iš betoninių blokų, pločio dviems automobiliams, kartais su papildoma juosta motoroleriams, bet eismo tiek, kad pilnai užtektų ir vienos juostos.

Važiuoju ir sunkiai galiu patikėti. Aš ant motociklo, kažkur rojaus kampelyje, El Nido saloje, nacionaliniame parke, apsuptas kalnų ir kalvų, palmių ir beždžionėlių medžiuose. Karšta, bet gaivus važiavimo vėjas leidžia įkvėpti visą gamtą, visą, ką matau aplink. Dėkingumo jausmas niekada neapleidžia tokiose kelionėse.

Privažiuojame pirmąjį kaimelį ir sukame į siaurą žvyrkelį. Per pasikalbėjimo įrangą instruktorius sako – ruoškitės, tuoj pirmoji upė, kuria kirsime. Darosi vos vos mažiau ramu, per vandenį aš dar nesu važiavęs. Sustojam ir laukiam, kol kita grupė grįš iš ten. Kai pamačiau juos grįžtančius supratau, kad mano gražūs ir švarūs „Pando“ rūbai po šios dienos taps kamufliažinės smėlio spalvos – visa kita grupė buvo tiesiog oranžinė! Aišku, visai smagu. Vis geresnis atsiminimas. Bet ta upė manęs vis dar neramina. Pradedam važiuoti, po vieną. Už trijų kolegų ir mano eilė, žiūriu kaip sekasi kitiems – ogi puikiai! Bet, galvoju, jie visi profai. Išvažiavo prieš mane buvęs ir tuoj startuoju aš. Susiimu į rankas ir primenu sau, kad čia aš tiesiog negaliu sudrebėti ir suklysti. Jei nukrisiu upėje bus visų pirma gėda, antra – kišenėj turiu piniginę, o kuprinėje fotoaparatą, tad nuostoliai bus nemalonūs, trečia: visiškai šalia gyvenimą gyveno Azijiniai buivolai. Nebūtų smagu, jei toks prieitų išsiaiškinti kas čia jam gadina ramią dieną. Pirmi metrai vandenyje, upės pabaiga ir stati slidi įkalnė – daug, bet ne per daug gazo ir įveikiau! Užėjo ramybės ir pasididžiavimo jausmas, bet tada pamačiau, kodėl visi kolegos grįžo oranžiniai – įvažiavau į dulkių debesį, kuriame vėliau tądien teko važiuoti labai, labai daug kartų.

Įkalnės ir nuokalnės, vandens išplauti žvyrkeliai su pusės rato gylio vagomis, akmenys, akmenys ir dar kartą aštrūs akmenys kelyje. Buvo momentų, kai važiavau tokia bekele, kurioje dar nesu buvęs ir pažvelgęs į akmenis suprasdavau, kad skaudėtų nukristi net ir motociklui stovint vietoje. Ne kartą važiavau absoliučiai nematydamas kelio sau po ratais ir stebėdamas tik priekyje važiuojančio raiderio šalmą – tai buvo lyg švyturys, paskui kurį sekiau tikėdamasis, kad jei pravažiavo jis, pravažiuosiu ir aš. Dulkės jau buvo visur, kartais tik nusivalydavau šalmo stikliuką, nes vaizdas tapdavo miglotas. Tiesa, dar karštis… Visą dieną buvo trisdešimt keli laipsniai šilumos ir didelė drėgmė.

Žinoma, organizatoriai atsižvelgė į visus šiuos iššūkius ir suplanavo sustojimus kas 30-40 minučių. Visi jų buvo nuostabaus grožio paplūdimiuose, apsuptuose palmių, balto smėlio ir žydriausio vandens! Į pirmą sustojimą atvažiavęs dar turėjau jėgų fotografuoti ir išgėriau vos vieną buteliuką vandens. Iki antro sustojimo bekelė darėsi vis sudėtingesnė, dulkių vis daugiau, bet ir drąsos tuo pačiu pamažu daugėjo. Turėtą baimę ir nedrąsą pamažu nugalėjau. Gelbėjo tai, kad motociklas puikiai tiko tokiems nepatyrėliams kaip aš – lengvas ir klausantis kiekvieno judesio.

Lyg iš niekur nieko staiga slystelėjo priekinis ratas, koją tiesiau į šoną, kad nenukristume, pavyko, vėl ant ratų, viskas gerai. Mažas įbrėžimas blauzdoje bus geras atsiminimas, svarbu nekraujuoja. Laiko skųstis nėra – antrame sustojime jau pamačiau izotoninių gėrimų ir nors niekada namie jų negeriu, suprantu, kad organizmui reikia duoti kokių tik įmanoma medžiagų, reikalingų išgyvenimui. Karštis didelis, o dar mano tikrai nelengva kuprinė bei papildoma, kurioje apie du litrai vandens, labai nepadeda mano kūnui kovoti su iššūkiu. Kitą kartą fotografuosiu telefonu, nes jėgų vežtis fotoaparatą ir jėgų paskui juo fotografuoti po tokių išbandymų lieka vis mažiau.

Kelias iki trečio sustojimo taško vedė per vis didesnius kalnus. Instruktoriai, kurie, beje, buvo patys mieliausi žmonės pasaulyje, perspėjo, kad dabar bus techniškų įkalnių su daug akmenų. „Pamatysit patys, ką čia pasakojam“, – juokais pasakė į mūsų visų šalmus. „Ačiū ačiū, to ir laukiau…“, – nedžiugino. Oj nedžiugino. Bet baimė viduje maišėsi su adrenalinu ir nuotykio troškuliu. Jeigu jau esu kitame pasaulio krašte, vienas dalykas ko nedarysiu, tai neapsisuksiu ir nevažiuosiu atgal. Tai buvo diena, kai lipau per save dešimtis kartų.